Viliaus Mackonio dienoraštis

In Moscow the Central Electoral Commission is beginning a propaganda campaign to get the electorate to accept the abolition of the right to vote in the Duma elections for individual candidates in constituency seats, rather than for parties through a system of proportional representation. <…> They also intend to increase the share of the vote required before a party is allowed to be represented in Parliament. In other words, only major parties will be allowed to participate in elections.

Such a system would return us to the Soviet past. It would make it impossible to form new parliamentary parties, and new non-parliamentary parties would be marginalized. The effect would be to enable the Kremlin to deal only with two or three “old” parties, which have already shown themselves capable of accepting major compromise. The Communist Party, the Liberal Democratic Party and, with some reservations, the Rodina party would operate under the pre-eminence of that bloated party of bureaucrats, United Russia.

The underlying aim is to enable the Kremlin to take away the unpredictability of elections. The Planned result will be the actual result. The democratic parties will instantly be marginalized, because support for Yabloko and the Union of Right Forces is below 7 percent threshold on which the Presidential Administration is insisting.

<…>

It was explained that the new system was “more responsible”. There were no protest demonstrations […]. <…> The Europeans noted that there had been no popular protest, so they accepted it too.

1 June, 2004

Politkovskaya Anna. A Russian Diary. P.118.

Rodyk draugams

<…> Trečiasis rinkinys buvo „Peliuko Mikio“ savaitraštis, kuriame, be Volto Disnėjaus istorijų, spausdinti ir narsiųjų Balilų žygiai, tokie, kaip „Povandeninio laivo junga“. Tačiau kai kurie „Peliuko Mikio“ rinkiniai man atskleidė apie keturiasdešimt pirmuosius metus įvykusį pasikeitimą, kai gruodžio mėnesį Italija ir Vokietija paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Patikrinau senelio laikraščiuose, tai buvo tiesa: maniau, kad amerikiečiams nusibodo Hitlerio išdaigos ir jie stogo į karą, bet, pasirodo, viskas vyko kitaip, Hitleris ir Musolinis paskelbė jiems karą, gal tikėdamiesi japonų padedami per keletą mėnesių juo sudoroti. Kadangi būtų buvę sunku iškart pasiųsti SS ar Juodmarškinių būrį užimti Niujorko, pradėta nuo karo su komiksais – iš jų išnyko balloons, juos pakeitė užrašai po paveiksliukais. Paskui, kaip liudijo kiti žurnaliukai, išnyko ir amerikietiški veikėjai, juos pakeitė itališkos imitacijos, pagaliau – manau, tai buvo paskutinė ir skaudžiausia riba, kurią teko peržengti – nužudytas Peliukas Mikis. Be jokio įspėjimo tas pats Peliuko Mikio nuotykis kitos savaitės numeryje tęsėsi lyg niekur nieko, tačiau pagrindinis veikėjas jau buvo Mikis, ne gyvūnas, o žmogus, o jo draugai vadinosi ne Mini, o Mima ir Pipas. Kaip anuomet sutikau tokią pasaulio griūtį? Galbūt ramiai, nes amerikiečiai staiga tapo blogi. Bet ar anuomet supratau, kad Peliukas Mikis yra amerikietis? Matyt, išgyvenau pakaitomis karštą ir šaltą vaizdų kaitos dušą, o išgyvendamas skaitomų istorijų vaizdų kaitą mačiau ir besikeičiančius Istorijos, kurioje gyvenau, vaizdus.

Eco U. Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna, p. 249-250. Vilnius, 2006.

Rodyk draugams

Lietuviškoje žiniasklaidoje (spaudoje, televizijose) įtariamieji patys dangsto savo veidus nuo fotoobjektyvų ir TV kamerų. Civilizuotoje žiniasklaidoje įtariamųjų veidus paslepia redaktoriai. 

R.Paleckis, Bernardinai.lt

Vakar lyg tyčia prisiminiau praėjusį rudenį ir viešnagę Prancūzijoje kompanijos „Alstom“ kvietimu, o šiandien perskaičiau šiuos Rimvydo Paleckio pastebėjimus „Bernardinuose“. Tada Bordo ir La Rošėleje viešėjau su visu žurnalistų desantu – iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Olandijos, Danijos, Norvegijos.

Vienas šios kelionės paliktų įspūdžių, susijusių su R.Paleckio išskirtomis „civilizuotos“ ir pokomunistinio bloko žiniasklaidos kategorijomis: jauni žurnalistai atvyko tik iš Centrinės Europos šalių, tai yra Lenkijos ir mūsų Lietuvos. Tiesa, danas taip pat buvo jaunas, bet tai laikyčiau išimtimi, nes likę Vakarų šalių žurnalistai buvo vyrai jau solidžiame amžiuje, nemaža dalis – redaktoriai. Tuo tarpu Čekijos, Lenkijos žiniasklaidai atstovavo jaunimas, o Lietuvai - visiški „pacanai“, tai yra, aš ir KMŽ ekipa.

Kitas įspūdis: Vakarų žiniasklaidai būdingi visai kiti galvos skausmai, nei mūsiškei. Savireguliacijos mechanizmo neveiksnumas, korupciniai leidėjų ryšiai su politikais ir verslu? Baikite juokus. Vakarų žurnalistai diskutavo apie tai, ar etiška skelbti nusikaltėlio pavardę ir nuotrauką viešai, net jeigu jo kaltė įrodyta ir jam teismas paskyrė bausmę. Mat net tokiu atveju reikia įvertinti, kokį poveikį toks paviešinimas turės asmens gyvenimo kokybei ateityje.

Šioje diskusijoje dėstytas mintis palyginęs su situacija mūsuose, jaučiu, kad gyvename beviltiškai absurdiškoje realybėje.

Rodyk draugams

Kaip šiandien pranešė Lenta.ru, Rusijos Federacijos komunistų partija palaiko idėją ateinančiuose prezidento rinkimuose iškelti vieną opozicijos kandidatą, Genadijaus Ziuganovo kandidatūrą laikydama optimaliausia. Ta proga – citata iš Annos Politkovskajos dienoraščio, kurį pagaliau pradėjau skaityti. Sukrečia akistata su faktu, kaip kardinaliai keičiasi situacija…

***

The democrats talked so much about the importance of establishing a genuine multi-party system in Russia. It was something in which Yeltsin took a personal interest, but now all that was lost. The new configuration of the Duma excluded the possibility of significant disagreement.

Shortly after the elections, Putin went so far as to inform us that Parliament was a place not for debate, but for legislative tidying up. He was pleased that the new Duma would not be given to debating.

The Communists won 41 seats as a party, plus a further 12 through individual Communists standing independently. It pains me to say that today it is the Communist Deputies who are the most moderate and sensible voices in the Fourth Duma. They were overthrown only 12 years ago, yet by late 2003 they had been transfigured into the great white hope of Russia’s democrats.

A.Politkovskaya. A Russian Diary, p. 8-9.

Rodyk draugams

Kaip pasakyti ką nors, nieko nepasakant? Per pastarąsias dienas kelis kartus susidūriau su šio fenomeno tyrinėjimais. Pradžia buvo atsitiktinė - kultiniame 1962 metų filme „Lawrence of Arabia“, kuriame pasakojama apie I Pasaulinio karo eigą Afrikoje, viename iš epizodų arabų karo vadas varto anglišką knygelę vaikams apie valstybės sandarą, „Young Citizen“. Pagrindinis herojus jo klausia, ar arabai tikisi kada nors turėti savo parlamentą, į ką karo vadas atsako, esą jis atsakys tada, kai jo šalis bus nepriklausoma.

„Tu greitai mokaisi. Tai ir yra politika – kalbėti nieko nepasakant“, - sako pagrindinis herojus.

Po poros dienų teko žiūrėti 1915 metų filmą „The Birth of a Nation“, išaukštinusį po JAV pilietinio karo sekusiais Rekonstrukcijos metais (1865 – 1877) gyvavusį Ku Klux Klano judėjimą. Šis filmas, beje, turėjo įtakos Ku Klux Klano atgimimui tais pačiais metais, kai buvo sukurtas. Nukrypstant nuo temos, reikia pastebėti, kad tai yra tiesioginis pavyzdys, kokių neigiamų padarinių gali turėti mass media priemonių skleidžiama iškreipta tiesa.

Minėtame filme buvo naudojamos tuometinio JAV prezidento Woodrow Wilson knygos „History of the American People“ citatos, teigiamai vertinusios KKK veiklą. Pasirodo, W.Wilsono šeima pilietinio karo metais simpatizavo konfederatams ir Pietų valstijoms. Vėliau W.Wilsonas turėjo teisintis dėl simpatijų rasistinių pažiūrų organizacijai. Jo viešas pareiškimas buvo pavadintas terminu „non-denial denial“. Vikipedija sako:

Non-denial denial is a term for a particular kind of equivocation; specifically, an apparent denial that, though it appeared clearcut and unambiguous when heard, on examination turns out to be ambiguous and not a denial at all. The phrase is particularly associated with politics and means in effect “something made to sound like a denial without actually being one.”

A non-denial denial is not a lie as such, because what is said is literally true, but is instead a form of deception known as an evasion.

Examples of the sort of language used in non-denial denials include:

• Characterizing a statement as “ridiculous” or “absurd” without saying specifically that it is not true;
•  Saying “We are not going to dignify [that] with a response;”
•  Impugning the general reliability of a source (e.g. Mitchell, “The so-called sources of the Washington Post are a fountain of misinformation”) without addressing the particular fact alleged by the source.
• Denying a more specific version of events than that which was actually alleged. For example, for an allegation of corruption, saying “I have never received any money from anyone in the party” when an exchange of goods took place, or denying that a company is about to sack (fire) 500 people, and then going on to sack 600.

Lietuvoje “nepaneigiančio neigimo” asu laikau Algirdą Mykolą Brazauską, sugebantį kalbėti taip painiai, kad belieka tik linguoti galva, nutaisius supratingą veido išraišką.

Pavyzdžiai: „Aš beveik nežinojau esantis milijonierius“ (2003 12 31 Lietuvos rytas); “Aš nieko nenoriu pasakyti, aš sakau tą, ką aš noriu pasakyti, tą aš jums ir pasakiau” (2005 01 19 delfi.lt); „Iš kur šaltiniai, kad Vyriausybė bando papirkti prezidentą? Ar manote, kad turime tiek daug lėšų, jog galėtume ką nors papirkti?“ (2003 12 13 Lietuvos rytas); “Aš - humanistas ir pats vilkų nešaudau. Per visą laiką nesu nušovęs nė vieno vilko” (2005 08 12 delfi.lt); „Neprognozuoju, nesu baigęs prognozavimo kursų ir neskaitau fantastinių knygų“ (2003 12 06 Lietuvos rytas).

Artūras Zuokas „abonentinio“ skandalo įkarštyje taip pat pažėrė perliukų: “Seimas nubalsavo, jog esu krokodilas ir turiu būti patalpintas zoologijos sode” (2005 12 08 Zuokas.lt); “Jam reikėtų kreiptis į telekomą, ten abonentus skaičiuoja”(2005 05 24 Respublika).

O Viktoras Uspaskichas, be įvairių gandų ir skandalų neigimo, atrodo, daugiau Lietuvoje nieko daugiau ir neveikė: „Pas mane būna daug svečių, merginų. Kas valo langus, kas verda sriubą…” (2006 04 26 delfi.lt).

Už citatas dėkoju viešųjų ryšių agentūrai „Media Baltijos verslas“.

Rodyk draugams

Ta-aip, mirtis neužtruko. Ji keliavo rudeniniais, o paskui ir žiemos keliais per Ukrainą kartu su sausu, vėjo pustomu sniegu. Ėmė tratėti miškeliuose kulkosvaidžiai. Pačios jos nesimatė, bet aiškiai regima prieš ją pasirodydavo sukumpusi, išklišusi mužikėlių rūstybė. Ji lėkė per pūgą ir šaltį, kiaurom vyžom, apkibusia šienu vienplauke suvelta galva ir staugė. Rankose ji turėjo milžinišką kuoką, be kurios neapsieina joks sumanymas Rusioje. Suplasnojo lengvučiai raudoni gaideliai. Paskui raudonoje besileidžiančioje saulėje pasirodė pakartas už lytinių organų žydas šinkorius. Ir lenkų gražiojoje sostinėje Varšuvoje apsireiškė regėjimas: Henrikas Senkevičius stovėjo debesyse ir kreivai šypsojosi. Paskui prasidėjo visai jau velniava ir užvirė burbuliuodama ir pukšėdama. Popai skambino varpais po žaliais sunerimusių cerkvių kupolais, o šalia, mokyklose, su šautuvų šūviais išdaužytais stiklais, skambėjo revoliucinės dainos. Keliais klaidžiojo vaiduoklis – toks senolis Degtiarenka, pilnas kvapios naminės ir baisių kranksinčių žodžių, kurie iš jo pajuodusių lūpų dėstėsi į kažką nepaprastai panašaus į žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Vėliau tas pats Degtiarenka-pranašas gulėjo staugdamas, o jį pėrė grūstuvais žmonės su raudonais kaspinais ant krūtinių. Ir pats gudriausias protas išprotėtų nuo tos kebeknės: jei raudoni kaspinai, tai jokiu būdu neįmanomi grūstuvai, o jei grūstuvai – tai ne vietoje raudoni kaspinai… 

Ne, negalima uždusti tokioje šalyje ir tokiais laikais. Kad ją kur velniai! Mitas. Mitas Petliūra. Nebuvo jo visai. Tai mitas, toks pat puikus, kaip apie niekada neegzistavusį Napoleoną, tik visai ne toks gražus. Atsitiko kas kita. Reikėjo tą mužikišką rūstybę nuvilioti kažkokiu keliu, nes taip jau sutvarkyta pasaulyje, kad ir kiek ji bėgtų, bet lyg užburta pribėga vis tą pačią kryžkelę.

Tai labai paprasta. Kad tik būtų sumaištis, o žmonių atsiras.

Michailas Bulgakovas. Baltoji Gvardija. Kaunas, 2003, p. 75. 

P.S. Ta proga, kad šiandien vieno iškiliausių rusų rašytojo M.Bulgakovo gimtadienio 116-osios metinės. Šio autoriaus balsas tarpukario Rusijoje buvo panašus į dabartinių Vladimiro Putino kritikų balsus. Tiesa, baigėsi jam kiek kitaip, nei dabartiniams Kremliaus kritikams.

Mąsčiau – kodėl H.Sienkiewiczius kreivai šypsojosi, žiūrėdamas į žydą šinkorių, pakartą minėtu būdu? Geriausi atsakymai, kuriuos radau – H.Sienkiewiczius buvo realistas, todėl M.Bulgakovas galėjo pasišaipyti iš realistams būdingo pernelyg tiesmuko naratyvo. Kitas variantas – šitaip referuojama į H.Sienkiewicziaus „Quo vadis“, kur keliamos krikščioniškosios vertybės. Turint galvoje jų vertę bolševizmo aušros šviesoje, belieka tik kreivai šypsotis.

Rodyk draugams

[…] Molotov was invited to Berlin in November 1940.

Two issues brought negotiations to an impasse. One was Romania, which both Germany and the USSR wished to dominate. The other concerned the conditions on which Stalin might agree to join the Tripartite Pact. Contrary to the opinion of historians who are wise after the event, there really was a moment in the autumn of 1940 when the Soviet Union could have joined the Eurasian configuration made up of Germany, Italy and Japan. Ribbentrop sent a proposal to that effect via Molotov, and in a note of 25 November Stalin provisionally agreed. The devil lay in the details. The Nazis sought to use the Tripartite Pact as an instrument for keeping Stalin out of Europe and for giving him a new sphere of interest in the Persian Gulf. Stalin, in contrasts, sought to use it as a means of reviving historic Russian claims in the Balkans. Apart from demanding the withdrawal of all German troops from Finland, his note of 25 November envisaged not only a Russo-Bulgarian treaty, but also a Soviet naval base on the Bosporus. This last was a demand too far. It would have revived the spectre of conflict over “the Straits” that had so exercised Bismarck, and in the longer run of Russian expansion into the Mediterranean. Neither Germany nor Italy could tolerate such a prospect. Indeed, Berlin and Rome must have woken up to the fact – which the West did not realize until ten years later – that the Soviet Union once internally stabilized, would prove no less imperialist that its tsarist predecessor. No reply was ever sent to Stalin’s note of 25 November.

P.S. Rusija vis dar nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos fakto ir nenoriai pripažįsta kolaboravimo su nacistine Vokietija faktą. Įdomu, kaip Maskva reaguos į aukščiau išdėstytą istorinę tiesą - Sovietų Sąjunga vos netapo Ašies nare. O netapo tik todėl, kad siekė jau nusižiūrėto kąsnio.

Rodyk draugams

Praeitą sekmadienį Londone po intensyvaus kulniavimo Oxford Street pirmyn atgal užsukome pailsėti į Hyde Park. Ir kaip tik pataikėme į patį Speaker‘s Corner sambrūzdį. Apie šį kampelį buvau girdėjęs dar vaikystėje, mat „Kauno diena“ turėjo tokią rubriką „Haidparkas“, kurioje buvo spausdinami skaitytojų laiškai. Nuo tada Hyde Park mano atmintyje įsirėžė kaip teisės į laisvą žodį ekvivalentas. 

Tiesą sakant, dabar Speaker‘s Corner yra okupavę, švelniai tariant, keistuoliai. Įprastų protesto krypčių – už pacifizmą, prieš globalizaciją – čia susirinkę oratoriai nesirenka. Mums lankantis parke, vienas oratorius kažką rėkaliojo be didesnės prasmės, antras dainavo, trečias stovėjo su Etiopijos vėliava rankoje. Buvo juodukų krikščionių su karinėmis uniformomis, buvo baltųjų, kurie tuos juodukus kaltino rasizmu, buvo vienas oratorius, kuris gynė Zimbabvės ūkininkų teises. Tiesą sakant, Hyde Park visada buvo radikalų susibūrimo vieta – čia viešai kalba tie, kurie neturi galimybės savo tiesų skleisti massmedia kanalais. Tame tarpe – mažųjų Didžiosios Britanijos partijų atstovai.

Dėl to radikalumo ir pačių oratorių asmenybių spalvingumo Hyde Park tapo daugiau pokštu, nei rimtu reikalu. Turistams ir nemažai daliai vietos gyventojų tai – pramoga, o ne galimybė išgirsti kontranuomonę.  

Visgi pati Hyde Park idėja yra fundamentali. Tai liudija faktas, jog čia kadaise George‘as Orwellas, Karlas Marxas ir pats Volodia Iljičius Leninas в собственнои особе. Juk suiručių laikais, demokratijos aušroje, kritikuoti vyraujančią valstybės formą nebuvo taip lengvabūdiškai lengva, kaip dabar. Jungtinės Karalystės valdžiai leidus parkuose rengti nesankcionuotus mitingus, visuomenei tai turėjo būti kaip oro gūsis.

Dabar ta galimybė nėra tokia aktuali, nes visuomenė pavargo nuo viešo kalbėjimo ir nuo per didelio viešumo apskritai. Tačiau simbolis vis dar turi didelę galią. Manau, sąmoningai ar ne, britai vis dar širdį gerbia Hyde Park tradicijas. Ne veltui 2003-iaisiais pamėginus uždrausti demonstraciją prie karą Irake, protestai išaugo į milijoninį mitingą. 

Hyde Park simboliką pasisavino ir kitos šalys – JAV egzistuoja „laisvo žodžio zonos“, oratorių kampeliai yra Singapūro, Trinidano ir Tobago, Australijos, Kanados, Olandijos miestų viešosiose erdvėse.

Čia rasite mano Agnės fotoreportažą iš Hyde Park portalui „Delfi“.

Rodyk draugams

Keista, kad politiniu išskaičiavimu pagrįstą religinį pakantumą ne vienas lietuvių tyrinėtojas laikė aukštos lietuvių moralės atspindžiu.

Reikėtų keletą žodžių tarti ir apie „tolerantiškų“ lietuvių „netolerantiškus“ oponentus, naikinusius pagonybę. Dar praeitame šimtmetyje Jonas Basanavičius ryžosi suregistruoti lietuvių nuostolius, patirtus nuo krikščionių. Sekdamas didžiojo pirmtako pėdomis Kavolis pranešė, kad lietuvių pagoniškosios kultūros naikinimas turėjo būti totalus. Suabejojus tokios minties teisingumu kyla retorinis klausimas – jei buvo naikinama totaliai, tai iš kur apie pagonybę tiek daug žino mokslininkai, o dar daugiau nemokslininkai? Romantikai, procesui, jų vadinamam naikinimu, suteikę katastrofines charakteristikas, išleido iš akių elementarų dalyką, kad pats laikas yra didžiausias naikintojas. Kaip daugelis suaugusių žmonių prarado savo vaikystės žaislus, taip ir krikščionys lietuviai neteko savo pagonybės (išskirta mano, - V.M.). Vadinasi, net ir kalbant apie sąmoningą krikščionių veiklą naikinant pagonybę arba diegiant krikščionybę reikia subalansuoti aukos sindromo poveikį. Neabejotinai uolus, gal net per daug uolus misionierius buvo Jeronimas Pragiškis, deginęs žalčius, kirtęs šventus ąžuolus ir daręs kitus panašius dalykus. Tačiau pažiūrėjus į jo veiklą matyti, kad žalčio sudeginimas, ąžuolo nukirtimas jam nebuvo savaiminė vertybė. Jam rūpėjo pagonių išganymas, kurio neįmanoma pasiekti be prietarų įveikimo. O lietuviai prietarų turėjo daug ir įvairių. Mindaugas, išsiruošęs į medžioklę, bijodavo įžengti į mišką, jeigu į šalimais esantį lauką išbėgdavo kiškis. Pagonys lietuviai, taip pat, atrodo, ir Jonas Dlugošas, tikėjo, kad kiekvienam palietusiam kirviu šventąjį mišką būdavo sužeidžiama ranka, akis, koja ar kita kūno dalis. Jeronimo uolumo išsigandusios moterys skundėsi Vytautui, nes bijojo, kad iškirtus miškelius sugrius pasaulio tvarka. Panašaus mentaliteto buvo ir šv.Adalberto kankintojai prūsai, kuriems atrodė, kad jų žemėje esant krikščionims nebebus vaisių derliaus, gyvulių prieauglio ir pan. Tad grįžtant prie mūsų Jeronimo matyti, kad jis pirmiausia įtikinėjo žmones tokių ir panašių prietarų melagingumu. `Tad jo sėkmė buvo ne tiek paties ąžuolo nukirtimas, kiek žmonių padrąsinimas nukirsti baugų medį ir išsiveržti iš prietarų varžtų. Su triukšmu išvirtęs ąžuolas galbūt ne vienam, nors ir ne kiekvienam, padėjo patikėti Jeronimo žodžių teisingumu. Lengviau suprasti Jeronimą, kuriam vienos sielos išgelbėjimas buvo vertingesnis už šimtą ąžuolų, negu šiuolaikinius rašytojus, kurie, ko gero, abejotų tokios misionieriaus vertybės skalės teisingumu.

Darius Baronas. Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija

P.S. Šią knygą prisiminiau„Veide“ perskaitęs, kad balandžio 27-ąją Stačiatikių bažnyčia minėjo 660-ąsias šventųjų Antano, Jono ir Eustatijaus – trijų Vilniaus kankinių - kankinystės metines.

Rodyk draugams

Puikus dveigis sartis, atsidūręs toli nuo namų, nestygo vietoje. Abrenunsijas paplekšnojo jam per žandus, lotyniškai kuždėdamas į ausį bergždžius pažadus.

Markizas jam papasakojo, kad jo puolęs arklys palaidotas Dievo meilės ligoninės buvusiame darže, per choleros epidemiją paverstame turčių kapinėmis. Abrenunsijas padėkojo jam už tą išskirtinę malonę. Jiems besikalbant, jam krito į akį, jog markizas laikosi atstu. Tas jam prisipažino, jog kaip gyvas nedrįsęs jodytis.

- Bijausi arklių lygiai kaip vištų, - tarė.

- Gaila, nes šalinimasis arklių pristabdė žmonijos vystymąsi, - tarė Abrenunsijas. - Jei sugebėtume kada nors atsikratyti to įpročio, galėtume pasidaryti kentaurą.

Gabriel Garcia Marquez. Apie meilę ir kitus demonus.

P.S. Kentaurai graikų mitologijoje buvo žemų instinktų, necivilizuotumo atspindys.

Rodyk draugams