Viliaus Mackonio dienoraštis

Keista, kad politiniu išskaičiavimu pagrįstą religinį pakantumą ne vienas lietuvių tyrinėtojas laikė aukštos lietuvių moralės atspindžiu.

Reikėtų keletą žodžių tarti ir apie „tolerantiškų“ lietuvių „netolerantiškus“ oponentus, naikinusius pagonybę. Dar praeitame šimtmetyje Jonas Basanavičius ryžosi suregistruoti lietuvių nuostolius, patirtus nuo krikščionių. Sekdamas didžiojo pirmtako pėdomis Kavolis pranešė, kad lietuvių pagoniškosios kultūros naikinimas turėjo būti totalus. Suabejojus tokios minties teisingumu kyla retorinis klausimas – jei buvo naikinama totaliai, tai iš kur apie pagonybę tiek daug žino mokslininkai, o dar daugiau nemokslininkai? Romantikai, procesui, jų vadinamam naikinimu, suteikę katastrofines charakteristikas, išleido iš akių elementarų dalyką, kad pats laikas yra didžiausias naikintojas. Kaip daugelis suaugusių žmonių prarado savo vaikystės žaislus, taip ir krikščionys lietuviai neteko savo pagonybės (išskirta mano, - V.M.). Vadinasi, net ir kalbant apie sąmoningą krikščionių veiklą naikinant pagonybę arba diegiant krikščionybę reikia subalansuoti aukos sindromo poveikį. Neabejotinai uolus, gal net per daug uolus misionierius buvo Jeronimas Pragiškis, deginęs žalčius, kirtęs šventus ąžuolus ir daręs kitus panašius dalykus. Tačiau pažiūrėjus į jo veiklą matyti, kad žalčio sudeginimas, ąžuolo nukirtimas jam nebuvo savaiminė vertybė. Jam rūpėjo pagonių išganymas, kurio neįmanoma pasiekti be prietarų įveikimo. O lietuviai prietarų turėjo daug ir įvairių. Mindaugas, išsiruošęs į medžioklę, bijodavo įžengti į mišką, jeigu į šalimais esantį lauką išbėgdavo kiškis. Pagonys lietuviai, taip pat, atrodo, ir Jonas Dlugošas, tikėjo, kad kiekvienam palietusiam kirviu šventąjį mišką būdavo sužeidžiama ranka, akis, koja ar kita kūno dalis. Jeronimo uolumo išsigandusios moterys skundėsi Vytautui, nes bijojo, kad iškirtus miškelius sugrius pasaulio tvarka. Panašaus mentaliteto buvo ir šv.Adalberto kankintojai prūsai, kuriems atrodė, kad jų žemėje esant krikščionims nebebus vaisių derliaus, gyvulių prieauglio ir pan. Tad grįžtant prie mūsų Jeronimo matyti, kad jis pirmiausia įtikinėjo žmones tokių ir panašių prietarų melagingumu. `Tad jo sėkmė buvo ne tiek paties ąžuolo nukirtimas, kiek žmonių padrąsinimas nukirsti baugų medį ir išsiveržti iš prietarų varžtų. Su triukšmu išvirtęs ąžuolas galbūt ne vienam, nors ir ne kiekvienam, padėjo patikėti Jeronimo žodžių teisingumu. Lengviau suprasti Jeronimą, kuriam vienos sielos išgelbėjimas buvo vertingesnis už šimtą ąžuolų, negu šiuolaikinius rašytojus, kurie, ko gero, abejotų tokios misionieriaus vertybės skalės teisingumu.

Darius Baronas. Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija

P.S. Šią knygą prisiminiau„Veide“ perskaitęs, kad balandžio 27-ąją Stačiatikių bažnyčia minėjo 660-ąsias šventųjų Antano, Jono ir Eustatijaus – trijų Vilniaus kankinių - kankinystės metines.

Rodyk draugams