In Moscow the Central Electoral Commission is beginning a propaganda campaign to get the electorate to accept the abolition of the right to vote in the Duma elections for individual candidates in constituency seats, rather than for parties through a system of proportional representation. <…> They also intend to increase the share of the vote required before a party is allowed to be represented in Parliament. In other words, only major parties will be allowed to participate in elections.
Such a system would return us to the Soviet past. It would make it impossible to form new parliamentary parties, and new non-parliamentary parties would be marginalized. The effect would be to enable the Kremlin to deal only with two or three “old” parties, which have already shown themselves capable of accepting major compromise. The Communist Party, the Liberal Democratic Party and, with some reservations, the Rodina party would operate under the pre-eminence of that bloated party of bureaucrats, United Russia.
The underlying aim is to enable the Kremlin to take away the unpredictability of elections. The Planned result will be the actual result. The democratic parties will instantly be marginalized, because support for Yabloko and the Union of Right Forces is below 7 percent threshold on which the Presidential Administration is insisting.
<…>
It was explained that the new system was “more responsible”. There were no protest demonstrations […]. <…> The Europeans noted that there had been no popular protest, so they accepted it too.
1 June, 2004
Politkovskaya Anna. A Russian Diary. P.118.
Rodyk draugams
<…> Trečiasis rinkinys buvo „Peliuko Mikio“ savaitraštis, kuriame, be Volto Disnėjaus istorijų, spausdinti ir narsiųjų Balilų žygiai, tokie, kaip „Povandeninio laivo junga“. Tačiau kai kurie „Peliuko Mikio“ rinkiniai man atskleidė apie keturiasdešimt pirmuosius metus įvykusį pasikeitimą, kai gruodžio mėnesį Italija ir Vokietija paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Patikrinau senelio laikraščiuose, tai buvo tiesa: maniau, kad amerikiečiams nusibodo Hitlerio išdaigos ir jie stogo į karą, bet, pasirodo, viskas vyko kitaip, Hitleris ir Musolinis paskelbė jiems karą, gal tikėdamiesi japonų padedami per keletą mėnesių juo sudoroti. Kadangi būtų buvę sunku iškart pasiųsti SS ar Juodmarškinių būrį užimti Niujorko, pradėta nuo karo su komiksais – iš jų išnyko balloons, juos pakeitė užrašai po paveiksliukais. Paskui, kaip liudijo kiti žurnaliukai, išnyko ir amerikietiški veikėjai, juos pakeitė itališkos imitacijos, pagaliau – manau, tai buvo paskutinė ir skaudžiausia riba, kurią teko peržengti – nužudytas Peliukas Mikis. Be jokio įspėjimo tas pats Peliuko Mikio nuotykis kitos savaitės numeryje tęsėsi lyg niekur nieko, tačiau pagrindinis veikėjas jau buvo Mikis, ne gyvūnas, o žmogus, o jo draugai vadinosi ne Mini, o Mima ir Pipas. Kaip anuomet sutikau tokią pasaulio griūtį? Galbūt ramiai, nes amerikiečiai staiga tapo blogi. Bet ar anuomet supratau, kad Peliukas Mikis yra amerikietis? Matyt, išgyvenau pakaitomis karštą ir šaltą vaizdų kaitos dušą, o išgyvendamas skaitomų istorijų vaizdų kaitą mačiau ir besikeičiančius Istorijos, kurioje gyvenau, vaizdus.
Eco U. Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna, p. 249-250. Vilnius, 2006.
Rodyk draugams
Mus pasiekę liudijimai, kaip praktiškai buvo atliekamas krikščionybės įvedimas Lietuvoje, ne visai patikimi. Apie tai rašo du šaltiniai. Vienas jų perteiktas italo Enėjo Silvijaus Pikolominio (Aeneas Silvius Piccolomini) (būsimo popiežiaus Pijaus II) iš Jeronimo Prahiškio (Jeronim Jan Silvanus Pražsky) pasakojimo. Jeronimas Prahiškis buvo Jogailos dvaro Krokuvoje pamokslininkas. Pačioje XV a. pradžioje atvyko į Lietuvą ir čia išbuvo trejus metus. Senameldžių kulto vietas naikino fanatiškai, todėl žmonių prašymu Vytauto išvarytas ir grįžo į Lenkiją. Jeronimo Prahiškio pasakojimą E. S. Pikolominis užrašė 1432 m., praėjus 30 metų nuo tų įvykių. Pasakojimas turi hagiografinių ir anekdotinių detalių. Kai vienas lietuvis išdrįso kirsti seną viduryje garbinamos giraitės augusį ąžuolą, pataikė kirviu sau į blauzdą ir griuvo ant žemės. Jeronimas liepė jam keltis ir parodė, kad jokios žaizdos nėra. O kai moterys apskundė Jeronimą Vytautui ir joms pritarė vyrai, Vytautas pasakęs, išvarydamas Jeronimą: geriau tegul žmonės nusigręžia nuo Kristaus negu nuo manęs.
Šaltinis – čia.
Daugiau apie asmenybę žr.: Janulaitis A., Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie Lietuvą XIV–XV a. Istorijos-kritikos piešinys, Humanitarinių mokslų fakultetas. Raštai, 1928, t. 3, sąs. 3, 65 p.
Rodyk draugams
